Vyras paliko savo žmoną nuskęsti, kad galėtų pasirūpinti jų dukros ateitimi. Šią širdį draskančią istoriją pasakoja viena literatūros mokytoja savo mokiniams.
Sudužęs laivas
“Porai pavyko rasti gelbėjimosi valtį, tačiau ten buvo tik viena vieta. Vyras įsiropštė į valtį ir paliko žmoną vidury vandenyno. Prieš nuskęsdama žmona sušuko vyrui paskutinę frazę“ – taip savo pamoką pradėjo literatūros mokytoja.
Čia jis sustojo ir uždavė klausimą moksleiviams.
– Kaip manote, kokia buvo paskutinė moters frazė? – paklausė mokytoja.
Daugelis mokinių sakė tokius variantus, kaip “nekenčiu tavęs“, “kokia buvau akla“ ir panašiai.
Kol visa klasė spėliojo, vienas berniukas tyliai sėdėjo kampe.
– Kaip manai, ką pasakė ta moteris? – paklausė mokytoja berniuko.
– Manau, kad ji pasakė – “pasirūpink mūsų vaiku“.
– Ar tu žinai šią istoriją? – stebėjosi mokytoja.
– Ne, mano mama prieš mirtį pasakė šiuos žodžius tėčiui, – tęsė berniukas.
Mokytoja nusisuko, tikėdamasi, kad niekas nepamatys riedančių ašarų.
– Teisingai, – atsakė mokytoja.
Taigi, laivas nuskendo. Vyras grįžo namo ir užaugino dukrą vienas. Po daugelio metų, kai jos tėčio nebeliko, dukra tvarkė daiktus ir rado dienoraštį, kuriame buvo rašoma:
“Ji jau labai sunkiai sirgo, kai mes išvyko į kelionę laivu. Mano mylimoji skaičiavo paskutines gyvenimo dienas. Dieve, kaip aš norėjau nuskęsti vietoj jos, tačiau negalėjau to padaryti dėl mūsų dukros. Aš galėjau ją tik palikti vidury vandenyno“.
Visa klasė staiga nutilo.
Iš vaikų akių buvo galima matyti, kad ši istorija labai sujaudino ir jie pirmą kartą suprato, jog pirmasis įspūdis gali būti labai klaidingas.
Štai kodėl negalima teisti žmogaus, jeigu nežinome visų detalių…
