Vyras išmetė žmoną ir vaikus į gatvę. Po 30 metų sūnus sutiko padavėją, kuri jam pasirodė labai pažįstama

Sean Whalen yra trijų vaikų tėvas, kuris gyvena JAV. Vieną vakarą vyras su sūnumi nuėjo į kinų kavinę, kurioje prisiminė viską, kas jam nutiko prieš 30 metų.

“Aš amžinai prisiminsiu dieną, kai skyrėsi mano tėvai. Šeimoje kilo didelis konfliktas, o man, mamai ir jaunesniam broliui teko miegoti viešbutyje. Tėvas tapo visiškai nevaldomu. Kai sugrįžome kitą dieną, jis jau buvo pakeitęs visas spynas. Pamenu, kaip mama maldavo, kad jis leistų bent pasiimti asmeninius daiktus. Jis to neleido padaryti ir iškvietė policiją.

Reklama

Jie man numetė juodą krepšį ir pasakė, kad turiu 10 minučių susirinkti svarbiausius daiktus, kuriuos sudarė tik drabužiai. Tai buvo paskutinis kartas, kai peržengiau savo namų slenkstį. Teko atsisakyti visų beisbolo apdovanojimų. Visko. Velnas, jis man net neleido pasiimti vėžlio…

Kartu su mama persikėlėme į kažkokį mažą namelį, kuriame nieko nebuvo. Bažnyčios bendruomenė mums davė puodų, keptuvę, porą kėdžių, lovas ir maisto. Tėvas iš banko sąskaitos išėmė visas santaupas, todėl turėjome tik kišenpinigių. Mama negalėjo nieko padaryti. Šalia nebuvo jokių šeimos narių. Padėjo tik žmonės iš bažnyčios bendruomenės. Nežinau, kaip mamai pavyko nepalūžti. Aš turbūt iš karto pasiduočiau, o jai net nebuvo kilusi tokia mintis.

Reklama

Aš supratau, ką mama padarė dėl mūsų, tik kai pats tapau vienišu tėvu. Jaunystėje buvo sunku suprasti, kiek ji daug dėl mūsų daro. Mama dirbo velniškai ilgas valandas, kad mes su broliu turėtume būtiniausius daiktus.

Šį vakarą su sūnumi apsilankėme vienoje kinų kavinėje ir iš karto pastebėjau naują padavėją. Ji puikiai atliko savo darbą ir net pagyrė mano sūnų už puikias manieras. Baigęs valgyti, persimečiau keliais žodžiais su padavėja. Iš pokalbio supratau, kad ji taip pat yra vieniša mama. Žinoma, tą vakarą ji mieliau būtų buvusi su savo vaikais, tačiau reikėjo dirbti kavinėje. Man jos labai pagailo…

Aš iš karto prisiminiau savo mamą. Visą laiką šioje moteryje mačiau savo mamą. Vienišą mamą. Gal ji to norėjo pati, o gal ir ne. Aš nežinau. Žinau tik vieną, kad ji tą vakarą sunkiai dirbo, jog jos vaikai turėtų ką valgyti. Ji dirba dėl šypsenos savo vaikų veiduose. Aš suprantu jos skausmą, nors tiesą pasakius, vis dar neįsivaizduoju, kaip moterims pavyksta susitvarkyti…

Reklama

Suprantu, kad mano arbatpinigiai neapmokės visų jos sąskaitų. Aš žinau, kad už šiuos pinigus neaprengsi vaikų ar nepripildysi šaldytuvo. Tik tikiuosi, kad dėl šypsenos, kurią sukėliau jos veide, šiandien namo ji grįš laimingesnė nei įprastai.

Nežinau jos istorijos. Ir man nereikia jos žinoti. Aš tiesiog pagalvojau: o jeigu kažkas taip padėjo ir mano mamai? Tomis dienomis, kai viską norėjosi mesti, malonus pokalbis suteikė jai vilties.

Mama kiekvieną dieną kovojo ir išmokė mane nepasiduoti. Tikiuosi, kad ta mama, kuri dirba kinų kavinėje, rytoj pabus su nauja jėga ir supras, jog ji yra labai reikalinga savo vaikams. Didžiausia pagarba visoms vienišoms mamoms! Jūs esate nuostabios moterys, o vaikai iš jūsų daug ko sužinos. Jie į jus žiūri ir mokosi. Kaip aš kažkada žiūrėjau į savo mamą“.