Po daugiau nei 40 metų moteris autobuse sutiko savo pirmąją meilę. Jų laimei nebuvo lemta išsipildyti dėl kvailo geriausios draugės poelgio…

Nijolė apsnūdusi sėdėjo prie lango autobuse. Naktis nebuvo rami – ji sapnavo košmarus. Žilaplaukis vyras stovėjo ant praėjimo ir visą laiką žiūrėjo į ją. Moteris net truputį susigėdo nuo vyro žvilgsnio…

Kai vieta tapo laisva, jis atsisėdo šalia Nijolės. Moteris nusisuko link lango, tačiau vyriškis bakstelėjo į alkūnę.

– Nijolė?

– Taip. Ar mes pažįstami?

– Čia aš – Jonas. Ar pameni mane?

– Jonas? Jonas!…

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Visi moters sapnai išgaravo ir dabar ji atpažino kadaise mylėtas akis, lūpas ir šypseną. Nijolė labai susigėdo, nes ryte skubėjo ir nespėjo pasidažyti net lūpų.

– Jonai… Kiek ilgai mes nesimatėme?

– Daugiau nei 40 metų… Bet aš tave iš karto atpažinau. Tu kažkur skubi? Gal eime kažkur pasivaikščioti?

– Nepyk, bet turiu daugybę reikalų…

– Suprantu… Gal gali palikti bent telefono numerį?

– Taip, žinoma, užsirašyk.

Nijolė nuėjo prie autobuso durų ir pasijautė kažkaip nejaukiai.

Ji grįžo namo, kol sutuoktinis dar miegojo. Moteris paruošė pusryčius ir atsigulė ant sofos, tačiau Jonas niekaip neiškrito iš galvos. Pirmoji meilė, pirmosios svajonės, pirmosios ašaros. Užplūdo prisiminimai…

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

***

Jonas nusipirko motociklą ir atvažiavo juo į institutą. Visi vaikinai pavydėjo, o merginos tiesiog cypė. Jis vežiojo visus iš eilės. Nijolė jau ruošėsi eiti namo, tačiau prie jos privažiavo Jonas.

– Nijole, kur eini? Sėsk, pralėksim su vėjeliu.

– Aš skubu, – melavo ji.

– Ar norėtum pasivažinėti šeštadienį?

– Pagalvosiu apie tai.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Šeštadienio rytą vaikinas stovėjo prie Nijolės namo.

Jie važiavo vis toliau nuo miesto.

– Ar išmokysi mane vairuoti? – paklausė Nijolė.

– Kam tau to reikia? Juk tu mergina.

– Tai kas?

– Gerai, kitą savaitgalį mokysimės.

– Kodėl savaitgalį? Mokykimės po paskaitų! Bent jau po porą valandų…

– Aš nieko prieš, – nudžiugo Jonas.

Motociklas juos subūrė. Netrukus vaikinas sėdėjo už merginos, o ji lakstė laukais. Jie praleido vis daugiau laiko kartu ir taip užsimezgė meilė.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Institute jie vaikščiojo susikibę už rankų, o Jonas nė minutei nepaleido savo mylimosios. Kartu su jais mokėsi ir dar viena pora – Juozas ir Veronika.

Veronika laukėsi ir netrukus ištekėjo, o Jonas su Nijole buvo liudininkai. Baigęs institutą, Juozas išvažiavo dirbti į kitą miestą.

Veronika pagimdė, o Jonas su Nijole tapo krikšto tėvais ir rūpinosi ja bei kūdikiu, kol tėtis dirbo kitame mieste.

Vieną dieną Nijolė išvyko kelioms savaitėms pas mamos seserį. Visą šį laiką Jonas ir toliau lankė Veroniką.

Galiausiai Jonas su Nijole pranešė apie savo būsimas vestuves, tačiau Veronika šią žinią sutiko abejingai. Kol Jonas vaikščiojo su krikštasūniu parke, merginos šnekučiavosi ant suoliuko.

– Aš išvykstu gyventi pas Juozą, – pradėjo pokalbį Veronika. – Nenorėjau tau sakyti… Tačiau, kol tavęs nebuvo, Jonas bandė mane suvilioti. Nežinau, kas jį apsėdo… Prašau, tik nieko jam nesakyk. Gerai pagalvok prieš tekėdama…

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Veronika išvyko gyventi pas savo vyrą, o Nijolė niekaip negalėjo pamiršti, ką sakė draugė. Kuo labiau Jonas bandė įtikti, tuo labiau augo pasipiktinimas. Jai atrodė, kad taip ji bando ištaisyti savo klaidą. Nijolė mylėjo Joną, tačiau nenorėjo gyventi su melagiu.

Galiausiai viskas pasidarė per sunku ir ji išvažiavo iš miesto. Viskas susidėliojo į savo vietas, o Nijolė ištekėjo už kito vyro. Jie gyveno paprastai, tačiau moteris gerbė savo vaikų tėvą ir dėkojo jam už viską.

Kai Nijolės tėvai susirgo, ji su šeima grįžo į gimtąjį miestą. Praėjo daugybė metų, o kai kurie jaunystės prisiminimai dingo iš atminties. Geriausia draugė Veronika jau anksčiau buvo grįžusi į gimtąjį miestą, tačiau dėl sunkios ligos mirė. Iki pat mirties ji nenoriai bendravo su aplinkiniais, o vėliau Nijolei pasidarė aišku kodėl.

***

Jonas paskambino vakare ir jie susitarė susitikti savaitgalį. Moters vyras neprieštaravo – juk nuo tų dienų prabėgo daugybė laiko…

Reklama
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Jonas su Nijole kalbėjo apie vaikų sėkmę, tačiau buvusių santykių tema nebuvo liečiama. Vyras papasakojo, kad su Veronika palaikė ryšį iki paskutinių jos dienų.

– Žinau, kad Veronika tau pamelavo, – pasakė jis ir paėmė Nijolę už rankos. – Ji prisipažino prieš pat savo mirtį. Greičiausiai norėjo atsikratyti nuodėmės… Mes galėjome būti labai laimingi. Bet tu tikėjai ja, o ne manimi. Veronika mums pavydėjo ir padarė kai ką kvailo. Visai kaip ir tu.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

– Ką galiu apie tai pasakyti. Abu turime šeimas, vaikus…

– Žmona mane paliko. Negalėjau jai duoti to, ko norėjo. O tu? Ar buvai laiminga visą šį laiką?

– Negaliu skųstis. Mes gerbiame vienas kitą. Mano vyras yra geras tėvas…

– Tu myli jį?

– Jonai, kam dabar reikalingi šie pokalbiai? Praėjo tiek daug metų, o mes kalbamės lyg paaugliai. Aš turiu eiti. Malonu buvo tave pamatyti.

– Tu ir vėl bėgi nuo pokalbio.

– Ne, aš nebėgu. Nemanau, kad jis dabar jau turi prasmę…

Nuo tos dienos Nijolė dažnai galvojo apie Joną. Ji pasidarė irzli, o kelis kartus net stipriai susipyko su vyru.

Jonas ir toliau kvietė susitikti. Ji turėjo meluoti, kad draugės neduoda ramybės su savo skambučiais.

Pagaliau Nijolei viskas atsibodo. Ji išėmė SIM kortelę ir išmetė ją į šiukšlių dėžę. Kurį laiką moterį apėmė tuštuma, tačiau viskas palaipsniui aprimo.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

– Kas taip skaniai kvepia? – paklausė vyras apkabinęs Nijolę iš už nugaros.

– Tavo mėgstamiausia kava su pienu ir blynai, – šyptelėjo Nijolė.

– Tu pati geriausia žmona, – vyras pabučiavo į skruostą.

Nijolė suprato, kad jos laimė visą gyvenimą buvo šalia.

Praeitis turi likti praeityje, o draugai kartais įskaudina… Tačiau gyvenimas tęsiasi…

Reklama