Parke buvusią moterį labai erzino berniuko elgesys, tačiau po akimirkos ji suprato, kokią baisią paslaptį jis slepia

“Parko suoliukas buvo tuščias, nusprendžiau atsisėsti ir paskaityti knygą. Pilka realybė mane labai slėgė ir galvoje sukosi tik liūdnos mintys. To dar buvo negana. Staiga prie manęs priėjo jaunas berniukas, pavargęs nuo linksmybių. Jis atsistojo priešais mane ir su dideliu jauduliu pasakė: „Pažiūrėk, ką radau!“

Reklama

Jo rankoje buvo gėlė. Deja, tai buvo gana apgailėtinas vaizdas, augalo žiedlapiai buvo visiškai suniokoti (gal per mažai lietaus ar per mažai saulės?). Norėdama atbaidyti jį, kad jau eitų savais keliais ir paliktų mane ramybėje, nusišypsojau ir greitai grįžau prie rimtos veido išraiškos.

Šis mažylis, užuot pasitraukęs, atsisėdo šalia, prilaikė gėlę prie nosies ir pasakė: „Ji kvepia taip pat skaniai, kaip atrodo. Todėl ir pasirinkau būtent ją. Nuskyniau ją tau“. Ši gėlė buvo tikrai bjauri ir jau seniai nugyveno savo šlovės dienas. Spalvos buvo visiškai neišraiškingos. Blyškiai geltona, oranžinė ar raudona kažkaip man nepatiko.

Reklama

Aš nusprendžiau paimti šią piktžolę, kad berniukas pagaliau išeitų. Taigi aš ištiesiau į jį ranką ir laukiau berniuko žingsnio. Tačiau šis pakabino ranką su gėle ore kitoje vietoje nei mano ranka. Būtent tada supratau tiesą: šis berniukas buvo aklas.

Mano balsas staiga pradėjo drebėti ir ašaros pripildė akis. “Dėkoju, kad pasirinkai tokią gražią gėlę”.- teištariau. Vaikas nusišypsojo ir grįžo žaisti. Jis visai nežinojo, kiek padarė įtakos mano dienai. Aš vis dar sėdėjau ant suolo ir stebėjausi, kaip jam pavyko pastebėti beviltišką moterį, sėdinčią ant suoliuko. Kaip jis galėjo žinoti, kad mano galvoje kirba tik liūdnos mintys?

Galbūt jis vadovavosi širdimi, kuri apdovanota tikru žavesiu? Aklo vaiko akimis pagaliau pamačiau, kad problema yra ne mane supantis pasaulis, bet aš pati. Visos tos akimirkos mano gyvenime, kai buvau tokia akla, tapo nebesvarbios. Galiausiai supratau, kad gyvenimas yra gražus. Nusprendžiau vertinti kiekvieną jo sekundę.

Reklama

Įkišau po nosimi nuvytusią gėlę ir užuodžiau gražiausią rožę. Nusišypsojau žiūrėdama į berniuką. Paprasta piktžolė ir šio vaiko tikėjimas žmonėmis privertė mano gyvenimą vėl įgauti spalvas”. Kiek daug gražių akimirkų mes prarandame, kai mums atrodo, kad pasaulis yra pilkas ir negražus ir kiek iš tiesų turime priežasčių džiaugtis juo.