Pamokanti istorija apie šulinių miestą, kuriame nebuvo vandens


Šiame mieste negyveno žmonės, kaip visoje likusioje planetoje. Šiame mieste gyveno tik šuliniai.

Taip, tai buvo paprasti šuliniai, tik jie turėjo ypatingą savybę: jie buvo gyvi – kaip mes, žmonės. Šuliniai skyrėsi vienas nuo kito ne tik išvaizda, bet ir žemės plotu aplink juos, ribomis bei tvoromis.
Kai kurie šuliniai buvo prabangūs, iš marmuro ir tauriųjų metalų, kiti – paprastesni, iš betono ir medžio, buvo ir visai vargingų – tiesiog duobių žemėje. Jų bendravimas niekuo nesiskyrė nuo žmogiškojo, jie kalbėjosi tarpusavyje, tačiau tai nebuvo bendravimas “iš lūpų į lūpas”, tik čia tai vadinosi “iš paribio į paribį”. Taip įvairios žinios lengvai ir greitai sklido po visą miestą.

Tai štai vieną dieną mieste įsigaliojo nauja “mada” , atkeliavusi, matyt, iš miesto paribyje esančių šulinių, kurie pamatė, kaip gyveno šalimais žmonės. Tai buvo naujas įsitikinimas, kad kiekvienas save gerbiantis sutvėrimas turi rūpintis savo vidumi, o ne išore. Tai štai vienas po kito šuliniai pradėjo pildyti savo vidų įvairiais daiktais.

Vieni rinkosi brangakmenius ir įvairius prabangius papuošalus. Kiti, šiek tiek praktiškesni šuliniai, prisipildė baldais ir buitiniais prietaisais. Buvo ir tų, kurie pildėsi meno kūriniais – paveikslais, prabangiais fortepijonais bei skulptūromis.
Be abejonės buvo ir šulinių – intelektualų, kurie iki pat savo kraštų pildėsi knygomis ir įvairiais moksliniais leidiniais.

Ėjo laikas. Kai kurie šuliniai prisipildė taip, kad daugiau į juos niekas negalėjo tilpti.

Visi šuliniai buvo labai skirtingo charakterio bei temperamento, todėl ilgainiui kai kurie iš jų džiaugėsi tuo, ką turi, tačiau buvo ir tų, kurie bandė sugalvoti būdų kaip prisipildyti dar – juk pasaulis toks kupinas gražių dalykų. Labai dažnai jiems norėjosi to, ko neturi.

Taigi vienas iš šulinių užbėgo visiems už akių ir vietoj to, kad atsikratytų ko nors iš savo turimų daiktų, jis tiesiog pradėjo plėsti savo teritoriją. Po kurio laiko jo pavyzdžiu sekė ir kiti. Šuliniai visais įmanomais būdais bandė plėstis, juk norėjosi daugiau vietos naujovėms.

Ir štai vienas visai mažas šulinys, stūksojęs toli nuo miesto centro, pastebėjo, kad visi aplinkiniai primygtinai stengiasi pasikeisti ir prasiplėsti bet kokia kaina. Jis pagalvojo, kad jei tai nesustos, greitu metu visos šulinių ribos susimaišys ir kiekvienas praras savo individualumą. Štai tada jam šovė į galvą mintis – o gal galima plėstis ne tik į viršų, bet ir gilyn? Tapti gilesniu, o ne platesniu ir aukštesniu šuliniu.

Tačiau tada jis suvokė, kad norint kastis gylyn jis turi atsikratyti visiškai visko, ko jis sukaupė per ilgą laiką savo viduje. Jis suprato, kad visi daiktai jam trukdys kastis į gilumą. Tam, kad taptų giliu, jis turi atsisakyti visko, kas sena. Jam buvo nedrąsu, tačiau jis nematė kitos išeities įgyvendinti savo idėjai, todėl pradėjo veikti.

Jis aktyviai metė į išorę viską, o šalimais esantys šuliniai vos spėjo graibstyti ką šis išmetė.
Mesdamas viską lauk, šulinys tapo vis gilesnis ir gilesnis, kol dugne vieną dieną jis aptiko kai ką nuostabaus… Jis aptiko vandenį! Iki šiolei nei vienas iš šulinių nebuvo radęs vandens. Iš begalinio džiaugsmo šulinys pradėjo taškytis vandeniu, mėgautis jo gaiva ir netyčia ištaškė vandens pro savo viršų. Šio miesto šuliniai žinojo tik apie lietaus vandenį, tačiau jo niekada neužtekdavo tam, kad miestas butų žydintis ir žalias. Tačiau aplink šulinį, atradusį vandenį, gamta pradėjo busti. Iš sudrėkusios žemės pradėjo augti žolė, įvairiaspalvės gėlės, išdygo net maži medelių ūgliai.
Gyvenimas nusispalvė gražiausiomis spalvomis aplink tą mažą šulinį, o kiti su nuostaba stebėjo ir svarstė, kaip gi jam šis stebuklas pavyko.
– Joks tai ne stebuklas,- pasakė šulinys. – ieškokite savo viduje, savo gylyje.

Daugelis šulinių panoro sekti šio drąsaus šulinio pavyzdžiu, tačiau vos sužinojus, kad reikia atsisakyti visko, ką turi, jie persigalvodavo ir griežtai atsisakydavo ką nors keisti.

Tačiau vienas šulinys kitame miesto gale įsidrąsino ir surizikavo viskuo.
Jis atsikratė visko…
Jis įsikasė gilyn…
Irgi atrado vandenį. Kai palaistė žemę aplink save, mieste atsirado antra nuostabi oazė.

Kiti klausė – O ką tu darysi, kai vanduo pasibaigs?
– Nežinau, kas tada bus. Bet žinau, kad dabar kai sunaudoju daugiau ir daugiau vandens, jo pas mane vis tiek daugėja. – atsakė jis.

Ėjo laikas. Du miesto šuliniai mėgavosi atrastu vandeniu ir buvo labai laimingi. Vieną dieną jie suvokė, kad vanduo, kurį jie visą laiką naudojo yra bendras visiems, nes sėmė jį jie iš požeminės upės, tekančios po visu miestu.

Dabar jie galėjo tarpusavyje bendrauti ne tik paviršiuje, kaip visi kiti, tačiau ir po žeme – juos siejo naujas, ypatingas ryšys, sukurtas juos jungiančios upės.

Jie sau atrado gilių bendrystės jausmą, kurio jie niekada negalėtų pajausti paviršiuje. Jie buvo laimingiausi šuliniai mieste. Jie suprasto savo gyevnimo prasmę.


Prisijunkite prie mūsų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *