“Su savo kaimyne Viktorija neturiu ypatingos draugystės. Tiesiog retsykiais susitinkame laiptinėje ir persimetame keliais sakiniais.
Kartą ar du, ji atėjo iki mano buto durų ir maždaug 10 minučių kažką pasakojo laiptinėje, kol galiausiai turėjau ją pasikviesti į butą atsigerti arbatos. Nežinau kokiu tikslu ji tai darė. Gal tiesiog nori bendrauti.
Turiu daugybę draugių, todėl kaimynių draugystė man nelabai reikalinga. Tiesa, niekada to nepasakysiu į akis, nes esu tinkamai išauklėta.
Kartą Viktorija paprašė prižiūrėti jos trimetę dukrą, nes vyras dirba, o ji neturi kam palikti savo vaiko. Natūralu, kad atsisakiau. Žinau, kuo tai anksčiau ar vėliau baigsis.
Kartą ar du prižiūrėsi vaiką, o kai trečią kartą atsisakysi – tapsi didžiausiu priešu. Kam man to reikia? Žmonės kartais nesupranta kitų žmonių privatumo ir stengiasi užlipti ant galvos.
Taigi šiandien ji ir vėl paskambino į mano buto duris, tačiau vidun nekviečiu. Pasakiau, kad vyras atostogauja ir šiuo metu yra namuose. Ji neišeina ir toliau kažką pasakoja. Nekviečiu jos gerti arbatos, o tiesiog stoviu ir klausausi.
Tuomet ji pasakė, kad laiptinėje stovėti pakankamai šalta ir geriau eime pas mane atsigerti arbatos. Dar kartą pakartojau, kad namuose yra vyras.
– Na, tai pasėdėsime virtuvėje!
Žinau, kad tai truks maždaug dvi valandas…
– Atsiprašau, bet šiandien tikrai nieko neišeis.
Ji tiesiog išsižiojo, nieko nepasakė ir nuėjo atgal į savo butą trenkdama durimis. Ką aš padariau ne taip? Kodėl įsižeidė kaimynė? Ar ji tikrai manė, kad bendravimas su ja yra svarbiau nei mano vyro poilsis?
Kodėl mano vyras turėtų jaustis nepatogiai savo paties namuose, kai nepažįstamas žmogus sėdi jo virtuvėje ir geria arbatą. Keisti kai kurie žmonės. Aš tiesiog nustebau“.
