Mirštanti senutė ligoninėje slaugytojams prasitarė apie savo paskutinį norą. Pacientė nustebo, kai netikėtai jos lovą slaugytojai pradėjo stumti į lauką

Visi mes žinome, kad kažkada mirsime, tačiau niekas iš mūsų neturi galių sužinoti, kada išauš ta paskutinioji diena. Iš tiesų, ligos patale esantys žmonės dažniausiai jaučia didelį skausmą, kai žino, kad paliks šį pasaulį galbūt net po kelių dienų. Tik tada supranti, kiek daug dar nenuveikei ir kiek norėtum padaryti. Tačiau yra žmonių, kuriems prieš išeinant reikia labai nedaug. Taip nutiko ir šioje istorijoje. 

Reklama

Viena iš pacienčių Australijos ligoninėje žinojo, kad jai nebeliko daug laiko. Ji juto, kad jos gyvenimo dienos suskaičiuotos. Tada ji medicinos personalui prisipažino, kad norėtų dar kartą pamatyti tą vietą, kur įsimylėjo savo vyrą. Mylimiausią vietą, kur jai patikdavo sugrįžti ir ji tai darė taip dažnai, kiek tai buvo įmanoma. Tai buvo paplūdimys, kuriame prieš daug dešimtmečių ji sutiko savo gyvenimo meilę.

Medikų personalo pirmiausia ir pagrindinė užduotis yra pasirūpinti pacientų stabilia savijauta, suteikti medicininę pagalbą. Tačiau neretai slaugytojai su didelėmis širdimis suteikia ir psichologinę pagalbą mirštantiems pacientams. Juk jie yra kone paskutiniai žmonės, kurie praleidžia daug laiko šalia mirštančių žmonių ir girdi jų paskutines mintis, svajones, apgailestavimus.

Reklama

Vieni iš tokių puikių žmonių, kurie rūpinosi šia mirštančia moterimi, buvo slaugytojai Danielle Kellan ir Graeme Cooper. Šie medikai buvo iki širdies gelmių sujaudinti moters meilės istorijos ir didžiausios paskutinės svajonės. Jie nusprendė, kad žūt būt jie privalo padėti moteriai ją įgyvendinti. 

Paklausta, ar norėtų trumpos kelionės, ji sutiko, nors nė nenutuokė, kur eina. Nuotrauka, kurią netrukus pamatysite, perduoda daug užuojautos, gerumo ir meilės kitam žmogui. Joje buvo užfiksuota viena iš paskutinių šios pacientės dienų, kuri tapo jai laimingiausia.  

Deja, dėl uolų buvo neįmanoma nusileisti su ligoninės lova į patį paplūdimį. Vienas iš greitosios pagalbos medikų jos lovą pakėlė į viršų, kad ji galėtų geriau matyti apylinkes. Tam, kad ji paskutinį kartą patirtų tikrą buvimo prie jūros pojūtį, medikai pripildė maišelį vandeniu iš jūros ir kitą maišelį su švelniu smėliu. Paskutinį kartą įmerkus savo ranką į sūrų vandenį ir palietus smėlį, senutės veide pasirodė šypsena, o jos skruostais bėgo laimės ašaros.

Reklama

Argi ne puiku, kad pasaulyje vis dar yra žmonių, galinčių padaryti tokius gražius darbus kitiems? Žmonių, kurie užjaučia, kurie supranta ir kurie yra neabejingi. Šiais laikais daug nedorų žmonių aplinkui, tačiau tokios istorijos priverčia tikėti, kad gėris visgi kažkada nugalės.