Mergina prižiūrėjo seną vyriškį, o po jo mirties buvo pakviesta išklausyti testamento. Senolio vaikai negalėjo patikėti tuo, ką perskaitė teisininkas

Po darbo Sonata nuvyko pas Jeronimą Vaitkų, kurį prižiūri jau daugiau nei metus. Mergina studijuoja mediciną, o visiems studentams buvo pavesta prižiūrėti vienišus žmones. Jai atiteko Jeronimas Vaitkus.

Sonata prisiminė pirmą kartą, kai atvyko pas vyriškį. Tada jis stengėsi atrodyti linksmas ir pavaišino arbata. Tai tapo jų tradicija, tačiau pastaruosius šešis mėnesius Jeronimas nebesikėlė iš lovos.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Pagyvenęs vyras toli gražu nėra vargšas: didelis trijų kambarių butas, prabangus automobilis, kurį vairuoja anūkas Donatas. Sonata iš pradžių manė, kad Donatas yra vienintelis Jeronimo giminaitis. Anūkas dažnai lankydavo senelį ir rasdavo bendrą kalbą visais klausimais.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Jeronimas turi dar ir sūnų su dukra. Sonata niekada jų nematė, nors pas vyriškį lankydavosi kiekvieną dieną. Buvo dar vienas sūnus (Donato tėvas), bet jis žuvo per karą.

Ateidavo ir dar vienas solidus vyriškis, regis, draugas. Jie visada turėjo rimtus dalykinius pokalbius.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Sonata pabaigė medicinos studijas ir pradėjo dirbti ligoninėje, tačiau ir toliau lankė Jeronimą Vaitkų. Ji neturėjo tėvų, o šis pagyvenęs vyras tapo tarsi senelis.

Vieną dieną Sonata atvyko prie vyriškio namų ir pamatė stovintį greitosios pagalbos automobilį. Medikai išnešė Jeronimo Vitkaus kūną.

– Senelis! – nevaldydama emocijų Sonata pribėgo prie neštuvų.

Medikai sustojo ir ilgai žiūrėjo į verkiančią merginą.

– Sonata! – Jeronimo anūkas padėjo merginai atsistoti. – Tu nebegali jo sugrąžinti atgal… Parvešiu tave namo.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Sonata verkė visą naktį. Per paskutinius šešis mėnesius jai teko matyti daugybę mirčių ligoninėje, tačiau nei viena jų nebuvo tokia skaudi. Mergina suprato, ką reiškia prarasti mylimą žmogų.

Ji paprašė dviejų laisvų dienų ir pradėjo ruoštis laidotuvėms. Donatas buvo šalia ir apmokėjo visas išlaidas.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Kitą rytą, kai visi susirinko atsisveikinimo salėje, pasirodė ir velionio sūnus su dukra. Vyro vaikams buvo daugiau nei 50 metų. Sūnus Romas tik garsiai atsiduso, o dukra Diana nubraukė akyse pasirodžiusias ašaras.

Laidojant Jeronimą verkė tik Sonata ir Donatas. Kiti stovėjo tylėdami.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Mirusiojo bute buvo surengta atminimo vakarienė. Be giminių ir Sonatos, buvo penki kaimynai ir tas gerbiamas džentelmenas su juodu kostiumu.

Prie stalo sėdėję Romas ir Diana tyliai pradėjo pokalbį apie paveldėjimą:

– Romai, butą reikės parduoti.

– O taip, butas, – išsišiepė brolis. – Tėvas turi pelningą gamyklą. Pirmiausiai reikia išspręsti šį klausimą, o tada bus galima parduoti ir butą.

– Bet paveldėjimo klausimai išsprendžiami ne taip greitai.

– Diana, mes jo vaikai ir pirmieji pretenduojame į paveldėjimą.

– O sūnėnas?

– Manau, kad senelis buvo jam ir taip dosnus. Tu matei, kokią mašiną jis vairuoja?

– Tiesa. Greičiausiai senelis paliko dar ir šiek tiek pinigų.

– Va va. Jam tikrai užteks!

Reklama
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Po truputį susirinkusieji pradėjo skirstytis ir tada atsistojo džentelmenas su juodu kostiumu:

– Romai ir Diana, prašau pasilikite.

– Ar mes kažkur važiuosim? – piktai paklausė Romas.

– Donatai, pasilik ir tu, – ramiai tęsė ponas. – Sonata, tu taip pat.

– Kas ta Sonata? – sukuždėjo Diana.

– Taigi, – tęsė ponas išsiimdamas keletą popierių. – Mano vardas Jonas Keršys. Aš esu Jeronimo Vaitkaus draugas ir teisininkas. Dabar skaitysiu velionio testamentą.

– Koks dar testamentas? – pasipiktino Romas.

– Aš, Jeronimas Vaitkus, savo trijų kambarių butą palieku Sonatai Mitkutei.

– Ką? – vienbalsiai sušuko vaikai.

– Visą įmonės valdymą perleidžiu savo mylimam anūkui Donatui, – toliau testamentą skaitė teisininkas.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Reklama

– Aš jis išprotėjo? – garsiai rėkė Romas.

– Mano sūnui Romui ir dukrai Dianai atitenka po 10 000 eurų, – teisininkas ištraukė du vokus. – Pasiimkite prašau.

– Mes jus paduosime į teismą! – sušuko Romas.

– Tai yra jūsų teisė, – ramiai atsakė advokatas ir pridūrė. – Bet aš jus patikinu: tik gaišite savo laiką. Be to, jūs esate veliono vaikai ir turėtumėte gerbti tėvo pasirinkimą.

– O prie ko ši mergina? – piktinosi Diana.

– Teta, nusiramink! – atkirto Donatas. – Ji prižiūrėjo senelį iki pat jo mirties. O tu su dėde kažkodėl niekada neatvažiuodavote.

– Gal nereikia? – Sonata atsistojo nuo stalo.

– Tai būtina! – Donatas apkabino merginą per petį. – Sonata, eime pasėdėsime kitame kambaryje, kol jie išsiaiškins savo santykius.

Vaikinas ir mergina išėjo. Kelias minutes buvo tylu, tada advokatas linktelėjo į vokus su pinigais.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

– Jeronimas Vaitkus sakė, kad šie pinigai skirti anūkų dovanoms.

– Jie jau seniai suaugę, – Diana nuleido galvą žemyn.

– Paskutinį kartą jis juos matė prieš 10 metų, kai buvo atvykęs jūsų aplankyti. Jeronimas dažnai prisimindavo savo anūkus ir tikėjosi, kad vieną dieną juos atvešite. Nesulaukė. Jie jam liko tokie pat maži.

Diana pasilenkė ir pradėjo verkti. Romas ilgai žiūrėjo į vieną tašką ir tarė:

– Nagi, sesute! Tėvas viską padarė teisingai…

Reklama