Girtas vairuotojas užmušė vyrą. Jo dukra nusprendė susirasti žudiką pati, o jos medžioklė truko net 7 metus


Mano vaikystė netikėtai baigėsi vieną šiurpią dieną. Prieš septynerius metus, liepą, kai neblaivus vairuotojas nutrenkė mano tėtį, ėjusį pėsčiųjų perėja. Jis net nesustojo. Jis pabėgo, palikdamas ant kelio mirštantį vyrą.

Reklama

Netekau galimybės atsisėsti tėčiui vėl ant kelių, apsikabinti jį, eiti į kiną ar ledų su juo. Man buvo tik 12 metų, tėtis man buvo didvyris. Kiekviena tokio amžiaus mergaitė žavisi savo tėvu, bet mano tėtis tokio likimo tikrai nusipelnė. Jis mane lepindavo (tai jam visada sakė mano mama), nešiojo ant rankų ir apipildavo mane dovanomis . Aš buvau vienintelė jo mylima dukra. Ir staiga jo gyvenimas baigėsi. Tėčio nebėra.

Policija greitai nustatė kaltininką. Tai buvo vieno iš aplinkinių kaimų gyventojas. Anksčiau jis buvo nubaustas už vairavimą būnant neblaiviu ir už smurtą šeimoje. Jo automobilyje kieme, šalia griūvančio namo, voliojosi tušti buteliai nuo pigaus vyno. Jo žmona patvirtino, kad jis gėrė tą dieną nuo ryto, paskui jis ketino važiuoti automobiliu pas kokį nors draugą mieste. Viskas buvo aišku. Buvo tik viena problema. Nusikaltęs vaikinas dingo.

Jo vardu buvo išduotas arešto orderis visoje šalyje,o  jo nuotrauka ir vardas buvo paskelbti vietinėje spaudoje.

Policija jo ieškojo dvejus metus. Ir nieko. Jis tarsi dingo nuo žemės paviršiaus. Galų gale byla liko neišspręsta ir už ją atsakingas pareigūnas išėjo į pensiją. Niekas daugiau šio vyro nebeieškojo. Niekas, išskyrus mane. Iš pradžių tai dariau nevykusiai, tarsi prisižiūrėjusi per daug filmų. Pasislėpusi krūmuose vis stebėjau jo namus ir šeimą, tikėdamasi, kad jis pasirodys. 

Prieš dvejus metus sužinojau, kad internetas yra geriau už pasalą krūmuose. „Facebook“ tinkle pradėjau medžioti tėvo žudiką. Milijoną kartų vedžiau jo vardą „Google“. Ir nieko. Kai mano bendraamžiai žaidė žaidimus ar flirtavo pokalbių kambariuose, aš atrasdavau kitas interneto teikiamas galimybes. Prieš pusmetį kolega iš Technikos universiteto man sukūrė programėlę, kurios dėka pagal mano turimą originalią žudiko nuotrauką galėjau susirasti panašią nuotrauką internete.  Pagaliau įvyko lūžis. „Tai jis!!“ sušukau. Žudiką radau „Facebook“ tinkle. Jis gyveno Anglijoje, turėjo naują pavardę. Mačiau, kad jam sekasi gerai. Apsimetusi gražia naivia paaugle pasisiūliau jam į draugus.

Pamažu savaitės bėgyje aš susipažinau su jo gyvenimu. Aš kantriai sekiau jį žinodama, kad jei aš eisiu į policiją su tuo, ką turėjau dabar, aš jį išgąsdinsiu. Nes avarija, nutikusi prieš kelerius metus, nėra policijos prioritetas. Niekas neišduos šiam vyrui tarptautinio arešto orderio. Anglijos policijos bus paprašyta patikrinti jo asmeninius duomenis, o tai jam tik duos laiko vėl pabėgti.

Prieš mėnesį pagaliau gavau tai, ko laukiau. Johnny –  toks buvo dabartinis jo vardas – paskelbė, kad vyks į gimtąjį miestą. Aš iškart pasiūliau susitikti. Pasirinkau vieną judriausių ir atviriausių vietų mieste. Jis pakliuvo ant mano masalo. Po visų šių metų, pasikeitęs vardą jis manė, kad jis yra nenubaudžiamas. Man užteko pranešti policijai visas sutartas detales, kur ir kada jis bus. 

Reklama

Nejaučiau jokio pasitenkinimo, kai policininkai aplink jo riešus dėjo antrankius. Tai buvo labiau panašu į palengvėjimą. Aš daviau parodymus, o paskui išėjau iš policijos nuovados į saulės apšviestą gatvę. Buvo graži vasaros diena. Ir pirmą kartą per septynerius metus pajutau, kaip galiu lengviau įkvėpti. 

Reklama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *