Automobilių stovėjimo aikštelėje baltaodžių porą su dviem juodaodžiais vaikais pasiveja nepažįstama moteris ir įteikia netikėtą dovaną

Laura Casper ir jos vyras John didžiuojasi būdami dviejų vaikų tėvais. Arsema ir Mareto yra mergaitė ir berniukas iš Etiopijos, kuriuos pora įsivaikino. Mareto buvo diagnozuotas autizmas ir berniukas kenčia nuo nerimo sutrikimų. Kartais jis patiria ir kitus emocinius sutrikimus, dėl kurių tėvai labai liūdi.

Reklama

Deja, tokios problemos yra gana dažnos vaikams su autizmu. Vieną dieną berniuką ištiko nervinis priepuolis, kai jo tėvai ėjo apsipirkti. Laura apie visą įvykį rašė savo tinklaraštyje, norėdama parodyti, kaip mažas gestas ir šiek tiek dėmesio svetimam žmogui gali pakeisti visos dienos nuotaiką.

„Buvau pavargusi ir nusivylusi, o po darbo skubėjau namo. Mano vyras nešė Mareto. Po sūnaus nervinio priepuolio norėjome kuo greičiau išeiti iš parduotuvės. Mes jautėmės beviltiški. Dukra Arsema sėdėjo nešyklėje man ant krūtinės ir didelėmis akimis stebėjo visą sceną. Prakaitas ant kaktos ir gėda iš vienos pusės, šiluma ir energija iš kitos.

Reklama

Vienas kūdikis prisegtas prie krūtinės, kitas rėkia už manęs parduotuvėje. Buvau tikra, kad nebūsiu metų mama. Visą tai atrodė kaip didžiausias košmaras. Tikėjausi, kad mes esame kažkokiu stebuklingu būdu nepastebimi kitiems parduotuvėje esantiems žmonėms. Tai buvo chaosas, stresas ir nelabai gera patirtis visai šeimai.

Mūsų šeima nelabai atitinka tradicinės įvaizdį. Mūsų sūnus ir dukra yra ne tik tamsiaodžiai, bet prie viso to sūnus turi vystymosi sutrikimų dėl savo autizmo. Žodžiu, mes esame visuomenės pašaliečiai. Bet man tai nerūpi, nes aš myliu savo vaikus.

Kartais aš tiesiog noriu susilieti su minia. Aš pavargau ir noriu apsaugoti savo vaikus nuo smalsių akių ir pastabų. Ir tą dieną buvo taip. Buvau arti ašarų. John paėmė Mareto, o aš kuo greičiau puoliau prie automobilio durų. Staiga man už nugaros pasigirdo balsas. Bėgau dar greičiau, tikėdamasi, kad tas kažkas nustos su manimi kalbėjęs. 

Reklama

Tačiau vėl išgirdau balsą ir galiausiai apsisukau. Pamačiau gražių juodų garbanų kupetą, tokių kaip mano dukros, ir plačią, spinduliuojančią šypseną. Kai pamačiau šios moters marškinius, supratau, kad ji dirba parduotuvėje ir pamaniau, kad kažką ten palikau.

„Aš tik norėjau tau padovanoti šias gėles“ – sakė moteris, įteikė man puokštę ir pridūrė: „Tu priglaudei šiuos vaikus ir pamilai juos kaip savo. Mums reikia daugiau tokių šeimų “.

Buvau apstulbusi. Ar ji nematė, kad praradau kantrybę parduotuvėje? Kai nesugebėjau nuraminti savo sūnaus? Jaučiausi nesėkminga motina.

Kai ji man padovanojo šias gėles, bandžiau jai padėkoti, bet tai mane visiškai pribloškė. Ji palietė mano ranką ir pasakė, kad turiu nuostabią šeimą, ir išėjo. Aš laikiau šias gėles ir ašaros bėgo mano skruostu. Maniau, kad esu bloga mama.

Tačiau ši moteris pastebėjo mano meilę, mano šeimą ir tai, kaip mes stengėmės. Tai buvo tiesiog puiku ir tai sukėlė šypseną mano veide “. Tobulos šeimos nėra, tačiau galima sakyti, kad kiekviena mylinti šeima yra tobula. Gyvenimas yra išbandymas kiekvieną dieną, todėl svarbu įveikti sunkumus. Kartu.